Atsimenu kaip kažkada, kai dėl eilinio košmaro negalėjau užmigti, tamsoje skendinčiame name pamačiau viename iš kambarių degant šviesą. Virtuvėje sėdėjo mano mama ir susimąsčiusi žvelgė į tolį. Tuomet aš priėjau ir ją apkabinau. Ji neklausinėjo kodėl aš tai dariau, tik padėjo smakrą ant mano pakaušio ir taip pat stipriai suspaudė. Tuomet mane užplūdo tokia šiluma ir lengvumas, koks gali užplūsti tik mylimo žmogaus rankose. Taip ir dabar. Laikydama rankose skeptrą nesijaučiu aukštumose, rankose nepulsuoja beribė galia. Man tiesiog gera. Gera, lyg šiltose mamos rankose, gera lyg sugrįžus namo. Žinoma, jaučiu kaip švelni galia, lyg lengvas apsiaustas gobia mano kūną, tačiau ji rami ir mylinti, o ne stipri ir bauginanti. Gal po kelių minučių, o gal valandų paleidžiu skeptrą. Tas nemalonus jausmas, kai iš pasakos grįžti į tikrovę trumpam užplūsta mano mintis. Galiausiai, atsigavusi nuo nuostabaus laimės jausmo, imu dairytis aplinkui ieškodama savo mokytojos. Tačiau čia jos nėra ir pradedu nerimauti, kaip rasiu duris šioje nesibaigiančioje žvaigždžių jūroje. Tačiau ši užduotis nėra tokia sunki kokia iš pradžių pasirodo. Ieškau apgraibomis, tačiau vos per dešimt sekundžių randu durų rankeną ir nuleidžiu ją žemyn. Pastūmusi duris nustembu – tai visai ne koridorius, pro kurį patekau į žvaigždžių salę. Tai mažas kambariukas, kurio vidury stalas su dviem kėdėmis, langas, pro kurį matosi rūmų sodo vaizdas, keli žemėlapiai ir knygų lentynos. Viską sudėjus, kambarėlis ima panėšėti į mokyklos klasę su vienu suolu mano galvoje jau ima regztis mintys kam tas suolas skirtas. Išgirstu už savęs atsidarant duris. Kaukšintys bateliai žengia manęs link, kol pamatau savo mokytoją. Ji šypsosi ir pagaliau ištaria: -Na, žvaigždžių sergėtoja, sėskis. Reikia pasikalbėti. Atsisėdu ant vienos iš kėdžių, kai mano mokytoja taip pat užima vietą prie stalo. Staiga šypteliu suvokus kaip mane ką tik pavadino. Prisimenu ką mokiausi per istorijos pamokas. Mergina tampa sergėtoja tik tuomet, kai ji pirmą kartą priliečia savo atšakos galios simbolį. Mano atveju tai skeptras. Nejučia imu galvoti kokie gi kitų pretendenčių simboliai ir ką jos jautė juos palietusios. Mane nutraukia mokytojos balsas. -Manau, reikėtų pradėti nuo susipažinimo. Aš Izabela,- ji ištiesia man ranką, o aš nesusilaikiusi prunkšteliu. Izabela klausiamai pasižiūri į mane, o aš padavusi ranką plačiai besišypsodama atsakau: -Elizabela. Ji taip pat prunkšteli, paskui abi nusišypsome -Keistas sutapimas,- Izabela paleidžia mano ranką ir trumpam susimąsto. Kelias akimirkas abi tylime, kol ji nejaukiai pasimuisto. Na, gal sulaužykime šią nejaukią tylą ir pradėkime ruošti baliui? Iki jo turime...,- ji trumpam pakelia akis į laikrodį ant sienos, kurio seniau nė nebuvau pastebėjusi ir pratęsia savo sakinį,- keturias valandas. O iki tol turėsi išmokti kelis šokius, bendravimo gudrybes, sakyti tostus ir žinoma persirengti bei pasipuošti. Išgirdusi visus šiuos darbus ir laiką, per kurį turėsiu juos atlikti, šiek tiek išsigąstu ir imu galvoti ar visos dienos čia bus tokios intensyvios ir varginančios. Izabela nedelsdama ima kalbėti. Ji pasakoja kaip galima užvesti pokalbį, kaip mandagiai jį užbaigti, kaip įsiteikti žmonėms ir kaip 'gražiai' įsiterpti į kitų asmenų pokalbį, jei tai būtina. Po visos ilgos ir varginančios paskaitos įsimenu tik tiek, kad reikia daug šypsotis, juoktis, linkčioti, kalbėti saldžiu, įsiteikiančiu tonu ir tuomet visiems patiksi. Man vien klausant pasidaro bloga nuo tų dirbtinai malonių atsakymų ir visokių kitokių smulkmenų, kurios, kuo ilgiau galvoju, tuo labiau panėšėja į lėlių rožinį saldainių pasaulį. Ar nuo tiek saldžių žodžių tiems vargšams žmonėms neims skaudėti pilvų? Kai galų gale baigiasi bendravimo pamoka, prasideda man kiek labiau patinkantis užsiėmimas – šokiai. Izabela šį kartą manęs nemoko, sako, kad ant parketo ji jaučiasi lyg karvė ant ledo. Vietoj to mes einame į šokių salę, ar bent jau salę, kuri panaši į skirtą šokiams ir ten kita moteriškė išmoko mane kelių paprastų šokių žingsnelių. Man, priešingai nei Izabelai, šokti nėra sunku, man netgi tai patinka, tačiau, kai šokių mokytoja pamato, kad lengvai perprantu visus žingsnelius, ji išsiunčia mane ir Izabelą atlikti kitus būtinus darbus, nes mano sugebėjimų, kaip ji sako, bent jau šiam renginiui tikrai užteks. Mes vėl grįžtame į savo kambarėlį – klasę, kur manęs laukia dar viena nuobodi patarimų ir pamokymų valanda. Bent jau ši pamoka man pasirodo įdomesnė, nes jos metu nesimokau kaip malti liežuviu visokius beprasmius dalykus. Turiu išmokti sakyti tostus, nes neaišku kuriam žmogui baliuje bus skiriama ši garbė. Kadangi nuo šiol pretendentės į karalienes jau oficialiai yra tarybos narės, greičiausiai tostą sakys viena iš jų. Taigi esu išmokoma kelių paprastų 'triukų' kaip savo kalba paveikti ir nustebinti žmones. Pamokos pabaigoje, dėl viso pikto mintyse pasirašau ir išmokstu kalbą, taigi jaučiuosi puikiai pasiruošusi sakyti tostą, jei tik to prireiks. Galiausiai ateina metas paskutiniam žingsniui – tai grožio procedūros. Ilgai galvoju kam to reikia, juk esu apsirengusi puikią suknelę, o ir šukuosena dar nėra išsidarkiusi. Tačiau galų gale mane įkalba atsisėsti į kėdę prie stalelio, su milijonais lūpdažių, akių šešėlių ir kitų 'būtinų kiekvienai merginai priemonių. Matyt spėju kokį pusvalandį nusnūsti, paskui man liepia apsirengti ryškiai raudoną, girliandomis apkarstytą suknelę. Gal dešimt rankų, ką tik aplink mane šokinėjusių ir gražinusių, dabar išstumia pro duris ir aš atsiduriu dar man nematytame koridoriuje. Puiku. Vienintelis dalykas, kurį dabar žinau – tuoj prasidės kažkoks balius, kuriame turiu būti, tačiau dabar neįsivaizduoju kur esu ir kur eiti. Apsisuku norėdama paklausti mane dažiusiu ir tvarkiusių žmonių kelio tačiau jie išnykę, lyg jų nė nebūtų čia buvę. Atsidūstu ir atsiremiu į duris. Norėčiau, kad bent galėčiau pažiūrėti į veidrodį, kad pamatyčiau kaip atrodau su palapine ant savęs. Staiga iš už kampo išlenda kažkokia figūra. Tai vaikinas – maždaug mano amžiaus, apsirengęs juodą kostiumą, tamsiai rudomis – juodo šokolado spalvos akimis ir tokios pat spalvos pasišiaušusiais plaukais. 'Ar jis neturėtų susiklostyti plaukų, prieš eidamas į oficialų renginį?'- pagalvoju, kai vaikinas nedvejodamas prie manęs prieina. Kelias akimirkas jis stovi ir žiūri į mane nustebusiu žvilgsniu. Negaliu suprasti kodėl jis šitaip žiūri, kol pati nepagalvoju kaip dabar atrodau. Bekramtanti lūpas, atsirėmusi į duris, sukryžiavusi rankas ir kojas ir piktai į jį žiūrinti, matyt turėčiau atrodyti keistai. Tuomet išsitiesiu, pasitvarkau susilamdžiusį sijoną ir patikrinu ar šukuosena neišsidarkiusi. Ištiesiu ranką ir tuo saldžiu tonu, kurio mane išmokė Izabela pasisveikinu: -Labas vakaras. Vaikinas linkteli, paima mano ranką, pasilenkia ir lūpomis priliečia rankos paviršių, kurį dengia balta pirštinė. -Labas vakaras,- taria jis vis dar pasilenkęs prie mano rankos, žiūrėdamas tiesiai į akis. Po velnių, jam šis 'perdėtai pasaldinto' elgesio reikalas sekasi daug geriau už mane. -Hmm... Gal galėtumėte mane palydėti iki salės, kur vyks balius? Aš čia pirmą kartą ir pasimečiau. Vaikinas kreivai nusišypso, atkiša man savo parankę ir taria: Man būtų garbė. Vos nepradedu juoktis. Jaučiuosi kaip dama iš viduramžių ir neabejoju, kad jei mokėčiau – išrausčiau. Na, tai dar vienas mano bruožas, kuris man visai patinka – aš niekuomet neraustu. Įsikabinu į vaikino parankę ir vos susilaikau nepavarčiusi akių, ar bent jau neprunkštelėjusi. -Salė štai ten, netoli,- vėl prabyla jis.-Gal galėčiau sužinoti jūsų vardą, prieš į ją įžengiant? Deja kaip tik tuomet aš peržengiu salės slenkstį ir atsakau savo palydovui: -Jau pavėlavote. Ir išdidžiai iškėlusi galvą einu gilyn į minią, akimis ieškodama Izabelos.
Posted on: Mon, 24 Jun 2013 03:24:14 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015