Dėl savižudybių: ar tikrai tai niekuomet ne išeitis? Mums yra įkalta į galvą, kad savižudybė – ne išeitis. Reikia rasti sau jėgų gyventi, kurti, rūpintis artimaisiais, o jei pats nesugebi – kreipkis pagalbos. Tačiau niekuomet nesižudyk. Visa tai teisinga tik tokiu atveju, jei turi galimybę gyventi prasmingai. Štai čia ir išryškėja idealistinės pasaulėžiūros pranašumas prieš materialistinę. Tikslas – tai tavo siektinas idealas. Jei tai nebūtų svarbiausia mūsų gyvenimui palaikyti, psichologai neturėtų kaip jus motyvuoti susilaikyti su savižudybės. Kartą skaičiau „Veide“ psichologijos korifėjų mintis: būtinai reikia, kad žmogus turėtų kokį tai galutinį savo gyvenimo tikslą, kuris įprasmintų jo gyvenimą. Tačiau kai tą tikslą pasieki, tuomet turi nustatyti sau naujų tikslų, ir siekti jų. Taip išeina, kad turime būti aklos tikslų siekimo mašinos. Pats tikslas nėra savaime tikslas, o tik tarpinė stotelė naujam tikslui siekti. Ir taip be galo. Ar tai jums neprimena kelionės į niekur? Tačiau mes juk ir pradėjome nuo to, kad žmogus turi turėti aiškų tikslą dėl ko gyvena. Nejau vien tam, kad nuolat siektų ir pasiektų įvairių tarpinių tikslų, suvokdamas, kad jokios galutinės prasmės tai neturi? Kitaip sakant, visą gyvenimą keliausi, o kai numirsi, visa tai neteks bet kokios prasmės, nes tuomet tu paprasčiausiai pranyksi... Deja, tačiau tai yra šiandieninės psichologijos požiūris. Ji mus kviečia siekti prasmingų tikslų, tačiau galutinės prasmės – kam apskritai žmogui reiki nueiti savo kelionę – suteikti negali. Todėl kaip galime smerkti tuos, kurie atsisako bėgti šiame žiurkių rate ir ... paprasčiausiai nusižudo? Reikalas tas, kad mokslinės – ateistinės pasaulėžiūros ribose nėra ir negali būti atsakymo į žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. Tuomet jūs esate beprasmio elektronų ir protonų judėjimo aparatas, kuriame vyksta oksidacijos procesai, suteikiantys jums gyvybės. Esate šių beprasmių gamtos reiškinių įkaitas, gamtos išdaiga: sudėtinga beždžionė, kuris save apgaudinėja kokios tai prasmės iliuzijomis. Iš tiesų visos jūsų išsigalvotos gyvenimo prasmelės juokingos, nes jūs plaukiate kosmose meteoru, skrendančiu į nebūtį. Žinodami materijos prigimtį mes neturime jokių abejonių, kad visa, kas materialu, anksčiau ar vėliau išnyksta. Galite neabejoti – be pėdsako išnyks ir žmonija, ir visa, ką ji sukūrė. Mūsų galaktika ne amžina – ji visą laiką skrieja tolyn nuo visatos centro į akliną nebūtį. Saulė taip pat neamžina – tik laiko klausimas, kada užgęs. Na, o ir žmonių veiksmai Žemėje duoda vis daugiau pagrindo manyti, kad viskas mums baigsis susinaikinimu – ir gerokai greičiau nei siūlytų kosmologiniai matavimai. Galų gale, jei viskas iš tiesų taip yra, tuomet žmonės ne be reikalo pradeda elgtis panašiai, kaip elgėsi britai per bombardavimą ar vokiečiai paskutinėmis karo dienomis. Tiek vieni, tiek kiti manė, kad atėjo pasaulio pabaiga, todėl teliko ištvirkauti – pavyzdžiui, londoniečiai, pasislėpę nuo bombų metro stotyse, viešai užsiiminėjo grupinio sekso orgijomis, panašiai elgėsi ir vokiečiai paskutinėmis Reicho dienomis. Tik šie dar neretai pagirtuokliavę ir paištvirkavę nusišaudavo. Pagalvokime: jei gyvenimo prasmė yra patirti kuo daugiau malonumų, tuomet gyvenimas nebetenka prasmės, kai skausmo svarstyklės persveria malonumo svarstykles. Jei gyvenimo tikslas malonumas, tai ką čia veikiu kentėdamas ir negalėdamas savo kančios atsikratyti? Tėra du keliai – girtuokliavimas/ ištvirkavimas, kuris nuves į priklausomybes ir dėl to kančia taps dar didesnė, arba nusišauti iš karto. Tad psichologai iš tiesų negali sulaikyti žmonių nuo savižudybės, jei aiškins jiems, kad jie yra pažengusios beždžionės, kurių gyvenimo tikslas – patirti tuo daugiau malonumo ir kuo mažiau skausmo. Ši filosofija veda prie to, kad žmogus pradeda elgtis kaip neprotingas gyvūnas – jo elgesys veda į įvairias priklausomybės (palaidas seksas, narkotikai, tinginystė, abejingumas kitų problemoms ir žmonėms apskritai, t.t.). Toks elgesys sukelia depresiją, o tuomet jau psichologai mėgina jį įtikinti, kad nemėgintų žudytis. Tačiau jei jis liks šiame kelyje ir nenusižudys, tai jaus tik vis stiprėjantį skausmą – visai priešinga, nei tai, dėl jo jis neva turėtų gyventi. Taigi apibendrinkime: 1) dabar vyraujanti ateistinė pasaulėžiūra neduoda žmogui prasmės kodėl jis apskritai turėtų pradėti gyventi; 2) Jei jis nuosekliai vadovausis jų filosofija, elgis kaip žlugęs žmogus – ieškos staigaus pasitenkinimo ir nieko nekurs; 3) Tai sukels savigraužą - vidines kančias, kurių esamoje pasaulėžiūroje panaikinti neįmanoma. Kad gyventų, žmogui būtinai reikia prasmės. O šios ši pasaulėžiūra suteikti negali. Vadinasi, ši dabar vyraujanti pasaulėžiūra veda visuomenę link degradacijos, kurią stabdo vien tai, kad ne visi ja nenuosekliai vadovaujasi. Tad kur mums ieškoti tokios pasaulėžiūros, kuri suteiktų gyvenimo prasmę ir apsaugotų nuo savižalos? Tuomet teks atsigręžti į idealistinę pasaulėžiūrą. Ši sako, kad esate amžina siela, kuri gali rinktis gyventi prasmingai, arba prasmegti ieškant sau vienadienių malonumų. Prasmingas gyvenimas – tai įsisąmoninti, kad vertės jūsų gyvenimui teikia vertybės ir idealai. Jūsų gyvenimas vertingas lygiai tiek, kiek pasikliaujate šia nematoma, tačiau gyvybę jums teikiančia pasaulio dimensija. Tuomet jūsų gyvenimas vertingas lygiai tiek, kiek sugebate atsispirti materialistinei atlinkai ir pašvęsti save garbingų tikslų, vertybių, asmeninės misijos įgyvendinimui. Jūsų gyvenimas vertingas tiek, kiek paaukojate savęs tauriems tikslams ir kitiems žmonėms. Kiekvienas tai mėginęs žino, kad žingsnis pasitarnaujant savo idealams suteikia mums vidinės laimės gūsį. Kai šis praeina, jie jau žino, kaip gauti naują laimės dozę. Šie žmonės tampa priklausomi nuo gerų darbų. Štai todėl idealistai retai kada turi priklausomybių. Juos „veža“ tai, kad, nepaisant visų prieš juos veikiančių aplinkybių, jie padarė tai, kas teisinga savaime. Dabar mes galime suprasti, kodėl Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių ir kaip tai pakeisti. Už tai labiausiai ir atsakingi patys psichologai, pasiūlę visuomenei tokią žmogaus ir jo gyvenimo prasmės sampratą. Sekdami jų nuostatomis žmonės geria ir ištvirkauja. Tada jų sielos aptemsta, jie daro įvairias nuodėmes/ nusikaltimus. Išsikeroja visuotinis abuojumas, visi rūpinasi vien savimi. Tai užtikrina visuotinę depresiją. Šią depresiją psichoterapeutai slopina legaliais narkotikais – antidepresantais. Tų „vaistų“ pardavimai nepaliaujamai auga. Visi klaidingai mano, kad tai daroma tik dėl pelno – ne, visa tai tik tam, kad neatsigręžtumėte į D-vą, susinaikintumėte save galutinai ir keliautumėte pragaran. Dabar mes galime pamatyti, kodėl mūsų visuomenę drasko dvi viena kitą šiaip jau turėčiančios nuneigti problemos: abejingumas ir nepakantumas. Abejingumas užtikrina, kad nusikaltėlis veikia nevaržomai, o tai neišvengiamai sukelia pyktį. Kadangi niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės dėl visuomenės skaudulių, pyktis vienaip ar kitaip slopinamas ir nusikaltėlis gali grįžti. Visuomenė ir svyruoja tarp abejingumo bei pykčio protrūkių, o nusikaltėliai tuo tarpu vis labiau ima vadžias į savo rankas. Taigi ne visuomet išlaikyti gyvastį prasminga. Jei žmogus nenori turėti jokių idealų ir jiems tarnauti, tuomet jam iš tiesų geriau paprasčiausiai save pribaigti. Tik aš to tikrai nesiūlau, nes kol žmogus gyvas, gyva ir viltis, kad jis apsigalvos ir atsigręš į gyvenimą. O puolęs ir grįžęs į gyvenimą yra vertingesnis nei tas, kuris niekuomet nebuvo puolęs. Pavyzdžiui, labiausiai komunizmui pakenkė aukšti sovietų pareigūnai, pradėję slapta bendradarbiauti su Vakarais. Arba seniai žinomas tas faktas, kad alkoholikus gali pagydyti tik jų kolegos iš ananiminių alkoholikų klubo. Priedai: delfi.lt/news/daily/health/kodel-lietuva-savizudziu-tauta.d?id=31497937 Kaip atrasti gyvenimo prasmę: youtube/watch?v=KvI6-qstpz0
Posted on: Tue, 08 Oct 2013 08:18:03 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015