Po šeštadienį vykusių homoseksualų eitynių Vilniuje nusprendžiau susimąstyti ką man reiškia žodis „tolerancija“ arba „būti tolerantišku“. Po 2010 m. homoseksualių žmonių eitynių, kai regis užtektų nedidelės kibirkšties ir teisingumas būtų vykdomas čia pat, savo rankomis, rodos, viskas lyg ir nutilo. Tačiau 2013 m. Lietuvos homoseksualams prabilus apie norą surengti „Baltic Prade“ vėl kilo pasipiktinimo banga, dar stipresnė nei prieš trejus metus. Gėjų kova prieš Vilniaus savivaldybę pasibaigė homoseksualų triumfu, mat teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Atidžiai stebėjau „Baltic Pride“, perskaičiau per tūkstantį komentarų, kurie tiek skyrėsi, tiek buvo pritarantys vienas kitam. Turiu sutikti, žodis „tolerancija“ jau senokai nebesutampa su klasikiniu požiūriu bylojančių jog tolerantiškumas reiškia „pakantumą kitiems, supratimą, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų“. Stebint šiuolaikinę situaciją galima sakyt tai labiau panašu į abiejų pusių norą kažką vienas kitam įrodyti kas galiausiai baigiasi masinėmis skerdynėmis. Esu tolerantiškas žmogus, mes gi sakome, jog svarbu vienodai elgtis su skirtingų grupių žmonėmis – baltaodžiais, juodaodžiais, katalikais ir musulmonais. Tačiau esu PRIEŠ bet kokį propagavimą, ypač PRIEŠ savo tam tikro „gyvenimo būdo“ propagavimą viešai. Negaliu nepracituoti gerbiamo Simonko žodžius: „Mes siekiame parodyti savo buvimą visuomenėje, renginiu norime atkreipti dėmesį į LGBT bendruomenės problemas, į netolerancijos apraiškas, bet tai ir bandymas integruotis į visuomenę“. Iš tikrųjų, mūsų šalies mastu apie 5-10 proc. gyventojų sudaro LGBT atstovai. Mūsų šalyje (priešingai nei kaimyninėje Rusijoje, kur dar š.m. vasaros pradžioje įsigaliojo įstatymas, nukreiptas prieš homoseksualizmo propagandą) netaikoma jokia baudžiamoji atsakomybė bei egzistuoja įstatymai, saugojantys nuo diskriminacijos. Kyla klausimas, kur Lietuvos homoseksualų teisių varžymas ir kodėl ši mažuma, taip sureikšmindama savo seksualinę orientaciją, tik dėl jos jaučiasi nelygiaverčiais Lietuvos piliečiais. Tegul mane kritikuoja „tolerantai“, bet turiu sutikti su ponu Zuoku, kuris pareiškė, jog eitynės ir gėjų kova „už lygybę“ panašūs į sąmoningą reklamą mat juos kažkas skriaudžia: „Manyčiau, kad tai yra nesąžininga ir bandoma atkreipti dėmesį nevisai korektiškais būdais į savo pažiūras ir savo problemas. Aš jas gerbiu, aš jas suprantu, bet nebūtinai jos man priimtinos, kaip ir Lietuvoje – vieniems tai priimtina, kitiems nepriimtina. Bet jokiu būdu nereikia naudoti kažkokiam žmonių supriešinimui“. Iš tikrųjų, šios eitynės yra noras save sureikšminti, iškelti savo problemas virš visuomenės. Be to tai įžūlus bandymas atitraukti žmonių dėmesį nuo jiems svarbių problemų. Apie kokią toleranciją mes kalbame? Kaip dažnai iš homoseksualų atstovų mes girdime tokius žodžius, kaip „tolerancija“, „diskriminacija“ ir „homofobija“? Čia labiau panašu į „ginklą“, kuriuo jie manipuliuoja. Ar jie susimąsto, ką reiškia „homofobija“ ar „homofobas“? Jie viešai sako, kad žmonės jų nepagrįstai bijome, kas būtent mes esame psichiškai nestabilūs. O kodėl jie mano nuomonės netoleruoja? Kodėl bandoma man, žmonėms uždrausti kalbėti, kad homoseksualai yra negerai? Judant prie pabaigos, noriu pasakyti, kad neverta kalbėti apie tolerantiškumą arba jo nebuvimą liečiant homoseksualistų klausimą. Ši samprata yra iškraipoma ir nebeatitinka savo pradinės reikšmės. Jeigu jus suabejojote mano tolerantiškumu – jūsų valia... Tačiau homoseksualų kova prieš tradicines šeimos vertybes vis dar tęsiasi ir kažin kuo pasibaigs, nors likime optimistais ir tikėkimes, kad ši kova ilgai neužsitęs ir baigsis džiugiu abipusiu susitarimu... Vis dėlto siūlau pasiklausyt Freddie Mercury (Queen) dainos „Show Must go on“ :) youtube/watch?v=u-25OWtAfBE
Posted on: Tue, 30 Jul 2013 10:15:40 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015