Visi žmonės šildo. Ir jei šiąnakt tave apkabintų kitas žmogus, Tu vis tiek jaustum malonią šilumą, malonų kutenimą ir švelnumą, ko kartais mums, žmonėms, taip beprotiškai reikia… Bet tuo Jis ir skiriasi nuo kitų. Kiti paguos, bet neužpildys šilumos. Padės nusiraminti, bet neprivers kūno virpėti. Padės kvėpuoti, bet neįsakys širdžiai plakti. Tada supranti, jog jau nebebus visko. Nebesimušim kaip maži vaikai eidami per miestą. Nebekursim planų apie mūsų ateitį. Nebe užuosiu jo kvepalų ant kiekvieno savo drabužio. Nebelauksiu jo žinutės, kad vakare galėčiau ramiai užmigti. Nebepyksiu ant jo. Nebebučiuosiu jo. Nebe nebe.. Ir jei reikėtų, aš dar tūkstantį kartų laukčiau jo šalia savo namų ir tikėčiausi, kad jis tuoj pat prieis, apkabins ir stipriai paėmęs už rankos nusives tolyn. Bent tada jaučiu kad jis yra. Žinau, kad yra su manimi. Ir vis dėl to, kaip ironiška. Vieną akimirką sėdi šalia ir, rodos, niekas negalėtų išskirti. O kitą tik praeini. Nuleidi akis. Svetimi. Žinai, kad neverksi, žinai.. Bet širdy skauda. Juk buvom amžini, o likom.. Likom tik svetimi.
Posted on: Sat, 10 Aug 2013 19:00:18 +0000
Recently Viewed Topics
© 2015