Ar sutinkate su šio straipsnio mintimis? Tautos kelias(ltnacionalistas.wordpress/2013/06/24/tautos-kelias/) Kaip mato ir tikriausiai supranta daugelis mūsų tautiečių, šiandien lietuvių tauta jokio aiškaus kelio į savo gyvenimą neturi; einame įvairiausių Rytų ir Vakarų globalizatorių, liberalų ir kapitalistų siūlomais klystkeliais, tevedančiais mus, kaip naciją, į pražūtį. Bet vis dėlto reikalingas aiškus, racionalus ir teisingas Tautos kelias, o jo atradimas daugeliui tautiečių yra labai sunkus klausimas. Sprendžiant bet kokią problemą – o dabartinis lietuvių tautos ir pačios Lietuvos stovis neabejotinai yra problematiškas, netgi siaubingas – dera užduoti tris metodinius klausimus: 1. Kaip yra dabar? 2. Kaip turėtų būti? 3. Ką daryti, kad būtų kaip turėtų būti? Protingai ir sąžiningai atsakę į kiekvieną klausimą, žinosime tikrąjį kelią į lietuvių nacijos garbę ir dvasinę bei materialinę gerovę; žinosime Tautos kelią. 1. Visais atžvilgiais dabartinė Lietuvos padėtis yra apgailėtina ir nepakenčiama: Dvasiškai viešpatauja iš Vakarų skleidžiamas išsigimimas ir vis didėjantis atotrūkis nuo natūralių, prigimtinių žmogiškųjų vertybių; pavyzdžiui, platinamas homoseksualizmas ir rasinis maišymasis bei nežabotas globalistinės vartotojų visuomenės skatinamas hedonizmas laiko lietuvių jaunimą po dvasinės vergijos jungu. Moralę, dorovę ir elementarų žmogiškumą ginti privalančios institucijos kaip didžioji katalikų bažnyčios dalis esamą padėtį pasyviai toleruoja. Ekonomiškai šalis yra nustekenta ir parduota į internacionalinio bei vietinio stambiojo kapitalo rankas; klesti bankų ir įvairiausių finansinių mafiozų plėtojama palūkaninė vergija (sakykime, Caro laikais eiliniam žmogui būdavo uždedama dešimtmečius trunkanti baudžiava, o šiandien – absurdiškos palūkanos mokomos nieko gero nesukuriantiems spekuliantams, kurie neva „su pinigais daro pinigus“); normalus materialinis pragyvenimas dažnam eiliniam lietuviui tampa neįmanomas, tuo sudaromos objektyvios sąlygos esamos sistemos skatinamai lietuvių tautos masinės emigracijos į Vakarus bangai; neužtenka pinigų net ir gausesnės šeimos išmaitinimui – sunkiu tautos masių darbu sukurtas materialines gėrybes sau susišluoja užsienio jėgos, o likučius sau pasiima vietinis plutokratinis pseudoelitas, tautiečiams nepalikdamas nieko Demografiškai, kaip rodo elementariausi statistiniai duomenys, netgi neatsižvelgiant į emigracijos faktorių, daug daugiau lietuvių miršta nei gimsta; esame viena sparčiausiai naikinamų tautų pasaulyje. Neįvykus esminėms permainoms mūsų valstybės ir tautos gyvenime, per 20 – 30 metų, deja, Lietuvos gelbėti nebeteks, nes paprasčiausiai nebebus nei ko, nei kam gelbėti. Politiškai visa šalis jau daugiau kaip du dešimtmečius yra valdoma „tradicinėmis politinėmis partijomis“ prisistatinėjančių buržuazinių klikų ir už jų stovinčių savanaudžių tautos engėjų bei išnaudotojų; iki 2004 m. de jure buvusi nepriklausoma valstybe Lietuva galiausiai priėmė dar vieną okupaciją – tik įvykdytą ne ginklu, o pinigu; ne bolševikinę, o žydrąją – tolerastinę. Bet koks sveikas socialinis organizmas turėtų būti kaip iš skirtingų dalių ir medžiagų pastatytas tvirtas, gražus ir patogus namas; tuo tarpu šiuolaikinė Vakarų visuomenė vadovaujasi kitokiu principu – vadinamąja atvirąja visuomene, kuri šio palyginimo kontekste iš tiesų reiškia beprasmiškai po lauką išmėtytas statybines medžiagas, o pačiu geriausiu atveju teprimena trumpam naudojimui pastatytą silpną, bjaurią ir nepatvarią pašiūrę. Visa tai primena Nufnufo ir Nafnafo politiką. Šiuolaikinė kosmopolitinė buržuazinė visuomenė vadovaujasi vadinamojo socialinio kontrakto ir valstybės bei kolektyvo kaip tik savanaudiškos naudos ir ekonominių tikslų siekiančios asociacijos principu; ji tėra atomizuotų ir beprasmiškai egzistuojančių ir išnaudojamų individų krūva, o ne sveikas organizmas; išskyrus materializmą, vartotojiškumą ir savanaudiškumo kultą, nėra jokios gilesnės, asmens egoizmą peržengiančios ir gyvenimą įprasminančios visuomenės priimtos dvasinės vertybių sistemos. Vadinamoji valstybė tėra valdančiųjų nevaržomai lietuvių darbo liaudies kraują siurbiančių klanų ir plutokratinio pseudoelito bei jo pakalikų lovis. Tautos masės suskaldytos ir supriešintos į skirtingas plutokratinių partijų bei sisteminių interesų grupuočių, judėjimų stovyklas ir stovyklėles, tuo tarpu tautos engėjai su savo liokajais ciniškai gyvena absurdiškos prabangos, pertekliaus ir savanaudiškumo kupiną gyvenimą. Lietuvių tauta yra pakeliui į kol kas neišvengiamą išnykimą ir gėdingą pražūtį; norime pripažinti ar ne, bet tiesa ta, kad vykdomas sistemingas lietuvių tautos genocidas. Panašus ir kitų Europos tautų likimas. Tuo labiau, čia susiduriame ne su vietine savo šalies, regiono ar netgi kontinento problema, o su gilumine Vakarų civilizacijos dvasine krize, jos priežastimis ir padariniais. Tokia yra esama padėtis ir kelias. Ji nulemta ne kokių nors smulkių detalių ar pavienių socialinių, ekonominių ar kitokių klausimų, o visos dabartinės santvarkos ir ją grindžiančios pasaulėžiūros – buržuazinės demokratijos, kapitalizmo ir kosmopolitinio materializmo. Tai – kelias į gėdingą mirtį, į tuštumą ir nebūtį. Esamos santvarkos parinktas kelias – tai kelias į Lietuvos pražūtį. 2. Kiekviena tauta turi teisę ir netgi pareigą užtikrinti savo sveiką fizinį ir materialinį išlikimą bei savą žmogišką, rasinę ir tautinę prigimtį atitinkantį dvasinį gyvenimą – vertybių sistemą, kultūrą ir pasaulėžiūrą. Tokia tauta – tai ne buržuazinis socialinis kontraktas ar kitokia tik savo naudai ir malonumams egzistuojančių „individų“ asociacija. Sveika tauta yra tautinė bendruomenė ir tik dvasiškai bei socialiai degradavusi tauta gali tapti šiuolaikine masių visuomene, paprasčiau tariant – amorfiška minia. Tikra tautinė bendruomenė – tai netgi daugiau nei tvirtas namas – tai – iš tvirčiausių medžiagų pastatytas ir amžinybei sukurtas didingas rūmas. Taigi mūsų tikslas – tautinė bendruomenė, o aukščiausia tautos organizacinė forma – tai tautinė valstybė. Tačiau iš tiesų tautinė valstybė yra ne ta, kurios režimas dedasi „dideliais lietuviais“ ar netgi „nacionalistais“, o būtent nacijos fizinius ir materialinius interesus bei dvasines vertybes, garbę ir socialinį teisingumą užtikrinantis ir ginantis elitas. Kolektyas su išnaudotojais ir išnaudojamaisiais – tai ne „bendruomenė“; siauriems klasiniams interesams tarnaujanti valstybė – tai ne tautinė valstybė, o pasityčiojimas iš tautinės idėjos! Tikra tautinė valstybė – tai tautinės bendruomenės organizacinė forma; ji neatsiejama tiek nuo nacionalizmo, tiek ir nuo socializmo. Nacionalizmas – tai savosios tautos ir Tėvynės meilė, jos gynimas nuo priešų ir tautinės valstybės reikalavimas. Tuo tarpu socializmas – tai jokiu būdu ne marksizmo sinonimas, o tautinę bendruomenę kuriantis principas, kad bendra gerovė stovi aukščiau asmeninės naudos; jis apima visas gyvenimo sritis – tiek ekonomiką, tiek ir politiką ar paprasčiausią žmogaus etiką ir moralę. Nacionalizmas be socializmo būtų bevertis, kadangi jis nesukurtų bendruomenės ir kilnios organizacinės formos bei teisingumo, tuo tarpu, be nacionalizmo socializmas paprasčiausiai neturėtų turinio, neturėtų realios, gyvenimiškos esmės. Tautinis socializmas – tai sveikos tautos gyvenimo tikrovė. Nacionalizmas ir socializmas randa savo išraišką tvirtoje, centralizuotoje autoritetinių pagrindų valstybėje, atstovaujančioje ne kokios nors grupės ar savanaudžių niekšelių, o nacijos, kaip visumos, interesus. Supaprasdindami šiuos ideologinius apmąstymus, paklauskime papraastai: kokia turėtų būti padėtis pirmojoje mūsų samprotavimų dalyje aptartais aspektais? Dvasiškai tauta turėtų būti laisva nuo bet kokių jos moralę ir sveiką pasaulėžiūrą griaunančių vidaus ar išorės įtakų ir sąmoningai vedama link elementaria bendražmogiška morale suprantamos tautinės bendruomenės idealo, kuris, pats savaime neatsiejamas nuo visų natūralių tradicinių vertybių, nesvetimų ir pozityviajai žmogaus prigimties pusei. Sveika tauta turi aiškią, ne į materializmą ir hedonizmą, o idealizmą ir žmogiškumą orientuotą moralinę sistemą ir vieningai išpažįstamą idealą. Ekonomiškai bet kokia tikra tautinė valstybė privalo remtis principu, kad žmogus tegali kurti gerovę savo paties darbu ir morališkai bei teisiškai pasmerkti ne tik bet kokį tinginiavimą, bet ir svetimo darbo išnaudojimą savanaudiškiems kokios nors klasės, klano ar asmens interesams. Kiekvienas tautinės valstybės pilietis galėtų dirbti, uždirbti ir deramai gyventi, turėdamas tinkamus materialinius gyvenimo pagrindus, leidžiančius ir dideles šeimas, ir panaikinančius ekonominį skurdą; pinigas privalo būti tik mainų priemone ir tarnauti ekonomikai, o ekonomika privalo tebūti tautos gerovės kūrimo įrankiu. Kapitalas privalo būti nuolankiu valstybės ir nacijos tarnu, o ne jos valdovu, kaip kad yra vadinamosios laisvosios rinkos sistemose – todėl sveika tautinė valstybė turėtų įgyvendinti ir racionalią stambiojo kapitalo ir bankų nacionalizacijos programą; valstybinis socialiai orientuotas bankas ir tautinės valstybės santvarka privalėtų kartą ir visiems laikams panaikinti ne tik tipinių kapitalistų vykdoma išnaudojimą, bet ir bankininkų palūkaninės vergijos sistemą. Demografiškai bet koks organizmas, galėdamas tik stiprėti arba silpnėti, būdamas sveikas, turėtų stiprėti; taipogi ir sveika tauta – ypač tokia maža kaip mūsiškė – privalėtų augti, netgi siekti savotiško demografinio sprogimo, kad kiek įmanoma atsigriebtų už pastarojo amžiaus istorines nacijos tragedijas ir esamą letarginę padėtį. Žinoma, yra akivaizdus faktas, kad ši mintis gali daug kam pasirodyti utopine – bet pasakykime atvirai, kad ji yra įmanoma, tačiau ne tik radikaliai pakeitus tiek esamą sistemą ir padėtį, tiek ir gyvenimą grindžiantį mąstymą – pasaulėžiūrą – iš kosmopolitinio materializmo, buržuazinio liberalizmo, į tautinį socializmą, bet ir, svarbiausiai, sukuriant tam palankias ekonomines sąlygas – apie kurias buvome užsiminę viršuje. Politiškai tauta turėtų gyventi nepriklausomoje tautinėje valstybėje ir būti vieningai vedama tvirto, doro ir kovingo vienminčių judėjimo, besivadovaujančio tautinio socializmo principais ir tikraisiais nacijos interesais savo pačios, o ne vietinių ar pasaulinių plutokratų primetamu keliu. Nacija, kaip visuma, visais savo gyvenimo aspektais, turėtų vieningai judėti aukštesnio dvasinio tikslo link, suvienijant tautiečius kaip brolius ir seseris į sveiką, orią, kuriančią, gyvybingą ir laimingą bendruomenę – ne išsigimusią, vergišką, save naikinančią ir degradavusią liberalų „atvirą visuomenę“, o tautinę bendruomenę! Kelias į gyvenimą, taigi, tikrasis Tautos kelias – tai kelias į šį siekį, į šį idealą. Ir visų pirmiausia jį reikia ne tik suprasti kaip reikiamą, bet ir įgyti valią juo žengti. Žinoma, tai yra tik gana trumpas tautos gyvenimo siekiamybės apibūdinimas tik bendrais bruožais, o ne detalus ideologinis ar teorinis veikalas – bet čia to ir turėtų užtekti. 3. Šių siekių įgyvendinimas neįmanomas esamos politinės ir socialinės sistemos kontekste. Visa dabartinė santvarka su savo ideologija stovi kategoriškai prieš tai, kaip tauta turėtų gyventi ir vesti save; ji sąmoningai tautą veda į mirtinus klystkelius. Todėl bet koks esamos problemos sprendimas tegali būti antisisteminis. Ir bet koks esminis dabartinių šalies ir nacijos problemų sprendimas privalo kovoti ne tiek prieš blogybių padarinius, kiek prieš jų priežastis. Mes matome, kad visos iki šiol viešai keltos ir keliamos nieko nesakančios „tautinės“ pseudopatriotizmo idėjos bei susivienijimai ir organizacijos ne tik stokoja tvirto ir konkretaus ideologinio pagrindo, bet ir liečia ne mūsų esamos tautinės tragedijos priežastis, o kai kuriuos padarinius. Šiame tarpe yra tiek įvairiausios vadinamosios pilietinės iniciatyvos ir visuomeninės organizacijos, tiek ir politinės partijos – Tautininkai, Jaunalietuviai, matulevičininkai, kedistai, įvairiausi tariamos vienybės šaukliai ir kiti. Jų neadekvatumą įrodo tiek jų paviršutiniškas požiūris į dabartinio pasaulio problemas, tiek ir jų akivaizdus praktinis neveiksnumas: nuo Sovietų Sąjungos žlugimo neiškilo nei vienas iš tiesų veiksnus ir ideologiškai tvirtas nacionalinis judėjimas. Jei norime, kad esama apgailėtina situacija – tai, kas yra, būtų pakeista į tai, kas turėtų būti – privalome iš esmės keisti pirmiausia pačius save, savo pasaulėžiūrą, taigi, esamos tikrovės supratimą. Visi ligšioliniai patriotizmą ir tautiškumą deklaruojantys judėjimai, patinka tai pripažinti ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai kalba ir galvoja tik apie kosmetines esamosios santvarkos ir ideologijos reformas. Netgi tariamos pergalės atveju būtų paliekama ta pati parlamentinė demokratinė – plutokratinė santvarka – prie jos pridedant kelis paviršutiniškus įstatyminius projektus prieš homoseksualizmo propagavimą ir apie šeimos koncepciją. Tačiau santvarka liktų ta pati. Ar formalus įstatymų leidimas ir tuščios kalbos apie lietuvybę tautų nesigailinčio globalizmo akivaizdoje gali išgelbėti naciją ir atnešti tikrą tautinį atgimimą? Ne – tai neįmanoma ir teturi būti suprantama kaip absurdiška kova su vėjo malūnais, nes globalizmo ideologija yra prieš rases, prieš tautas ir prieš lytis – prieš patį žmogiškumą! Vienintelis racionalus ir doras atsakymas į trečią mūsų užduotą metodinį klausimą yra gana paprastas, tačiau nešantis radikalią ir daugeliui nepatinkančią reikšmę: naciją išgelbėti tegali revoliucija – esminis pasaulėžiūros ir vertybių sistemos bei santvarkos pasikeitimas. Tai reiškia senos pasaulėžiūros – liberalizmo – atmetimą ir naujos, sveikos pasaulėžiūros – tautinio socializmo – priėmimą. Tik tai gali pagrįsti ir suformuoti aiškią šviesesnės mūsų tautos ateities viziją. Ir šią pasaulėžiūrą privalo įkūnyti dvasinis, socialinis ir politinis judėjimas – drausmingas ir organizuotas vienminčių idėjinių kovotojų būrys – nacionalinis revoliucinis judėjimas. Tai yra kelias iš tamsos į šviesą, iš mirties į atgimimą, iš tuštybės į gyvenimo pilnatvę. Mūsų kelias. Ar tai lengva? Žinoma, kad ne – tai nepaprastai sunkus, galbūt ir gąsdinantis kelias. Daugelis jo vengia, nes jis reikalauja aukos. Tačiau alternatyva šiam keliui, sunkiam keliui – Tautos keliui – yra kelias į mirtį. Ir juk bet kokiam organizmui, taipogi ir tautai, šalia jėgos bei susigaudymo esamoje tikrovėje, kaip minėjome anksčiua, yra būtina valia – valia kautis už savo išlikimą ir geresnį gyvenimą. Taip, dėka ilgo ir sistemingai vykdomo smegenų plovimo per masinę žiniasklaidą, vartotojų visuomenę ir globalistinę pseudokultūrą ir pseudovertybes, lietuvių tautos masės šios valios gyventi nebeturi – o ją sugrąžinti yra ne tik sunkus, bet ir būtinas uždavinys mūsų tautos išlikimui ir pilnaverčiam gyvenimui. O šią valią įkvėpti tegali ne tik kokie sukretimai ar palankios aplinkybės – tam būtina ir kilni bei karštai išpažįstama idėja. Visada atminkime įžvalgius Vytauto Alanto žodžius: „Mums reikia, kad mus kūrybos kelyje stumtų pirmyn ne tik praeities garbingi žygiai, bet mums reikia, kad ir trauktų mus pirmyn gražesnės ateities troškimas. Norinčiai taurauti ir žengti pirmyn tautai reikia turėti troškimą troškimų. Istorija moko, kad jei tauta nieko netrokšta, ji žūva. Tautos gyvybės laidas glūdi jos nuolatinėje pažangoje. Jei tauta nesistengs kitoms tautoms užbėgti už akių, ji visada pasiliks jų užpakalyje, jei ji netrokš turėti daugiau, kaip turi, ji amžinai pasiliks elgeta, jei ji nenorės šiandie išvaryti gilesnės vagos, kaip vakar, ji niekados nesusilauks geresnio derliaus. Kaip nėra žmogaus, taip nėra tautos, kuri laimėtų, neišmokusi norėti laimėti.“ (Vytautas Alantas, Žygiuojanti tauta). Kelias į šio judėjimo sūkūrimą – tai pirmoji dalis kelio į mūsų tautos košmaro užbaigimą ir naujos dienos aušrą, į tikrą tautinę valstybę. Šiuo keliu mes pradedame žengti ir kviečiame kartu žygiuoti visus dorus, sąžiningus ir teisingus tautiečius, tikėdamiesi, kad mūsų reiškiamos mintys ir darbai įkvėps ir kitus jungtis į bendrą žygį Tautos keliu kautis už savo ateitį. Arba šią ateitį kurs nacionalistas – už save, savo šeimą ir tautą atsakingas žmogus – arba ją sunaikins engėjams parsidavęs kosmopolitas. Kito kelio nėra, nes nacionalistas – tai tautos ateitis!
Posted on: Tue, 25 Jun 2013 08:31:22 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015