Nepretenduoju į Užkalnio monopoliją aprašinėti aplankytas valgyklas, bet gyvenimas privertė. Prieš Karklės festą iškilo būtinybė permiegoti Palangoj. Tik vieną naktį, ir nedaugiau. Daugiau naktų Palangoj kenkia mano organizmo virškinimo-šalinimo sistemai. Kadangi esu varguolis, tai apsistojau pas močiutę garažiuky už 15 lietuviškų. Nuostabi vietelė. Kurgi daugiau mano dviratis gali ilsėtis lovoj, kaip normalus ir pilnateisis šeimos narys. Benute, dėkoju Tau už tai, kad 1976 metais pagal paskyrą nenusipirkai Žigulio arba Maskvičiaus. Arba šis turtas laiku supuvo. Tiesa, čia jau ne Tavo - o šlovingojo Mašinstrojaus pastangos. Pasisotinę, ponų ir ponių, madų ir aukštuomenės manierų, demonstravimu Basanafkėj nusprendėm, kad laikas užkimšti išalkusius darbininkų klasės organizmus banaliu maistu. Stop. Prisiminiau. Ypatingas respektas dviem vyrukams griežusiems smuiku, ir tuo sušiktu didesniu smuiku (nepyk, mano muzikos mokytoja, – niekada neskyriau violončelės nuo alto). Jūs pavarot. Nors tos dvi panos, kurios paėmė instrumentus iš jūsų, varė geriau – ane? Taigi ieškome maitinimo įstaigos, kuri nenorėtų atimti visų mūsų sukauptų litų, bet kebabo ar hotdogo už dvylika piam, nenorim. Juolab kad, prieš Palangą buvom užvažiavę į Cash&Carry (ar kaip tas balaganas prie Jakų žiedo vadinasi) ir matėm kaip ta kebabinė mėsa atrodo iki apskrudinant ją ant iešmo. Šaldytuvuose ji atrodo kur kas patraukliau. Jūs ten – kebabų/fri bulvyčių/kito šūdo kioskuose - ją solidolu gal apipurškiat? Atsiprašau, ne apie tai. Lėtai mindami dviratukus Basanafke (hipotetiniu dvirčiu taku, kurio normaliai paženklint, taip nieks ir nesugebėjo) ir manevruodami tarp mamyčių ir jų labai mylimų, bet mums labai idiotiškai atrodančių, ir nuolat po ratais lendančių atžalų, užmatom valgyklą pavadinkim ją – „safaris“. Džyzuskraist – jie kašės fanai! Prie įėjimo gi lentukę pasistatę - kviečia žiūrėt mūsų krepšinio rinktinės rungtynių. Užeinam. Nes to ir norėjom. Mes gerbiam, mėgstam ir mylim mūsų krepšinio rinktinę. Užbėgsiu už akių, bičiuliai, ir atsiminkit visiems laikams – žiūrėti ir girdėti yra du pakankamai skirtingi dalykai. Basanafkėj. Bet apie tai vėliau. Užeinam į valgyklėlę vesdami savo dviratukus. Bet pasirodo, kad tos, tik dideliu laikinu stogu uždengtos, patalpos tinkamai neįvertinom. Tik įžengus į vidų (o ten – tuščia tuščia, tai sakau, kad įvertintumėt tolimesę įvykių eigą) link mūsų bėga vyriškis, pasenusio Hario Poterio veidu, rėkdamas: „Nu vyrai jau su dviračiais tai ne“. Atrodė labai panašus į tą - Gedimino prospektu praskriejusį „užlietuvąvyrai“ koldūną. Atsiprašau burtininką. Arba kažkokias kitas pareigas užimantį ekstraklasės klouną. Gerai. Dviračius statom prie Basanafkės. Mandagiai paklausus, ar kas juos apsaugos, tokių tvirtų teiginių, kaip pirmas jo ištartas sakinys, nebeišgirstam. Bet ne bėda – tikim mažėjančiu nusikalstamu, ir tai, kad net ir vagys domisi nacionalinės rinktinės pasiruošimu Euročempui, todėl dviratukus paliekam ten, kur liepė Haris Poteris. O dabar, draugai ir draugės, prasideda pažintis su kitais safario personažais. Mielas padavėjau, aptarnavęs mus, nepyk už paliktą 1 (vieną) litą arbatpinigių. Visoje toje klounadoje, tu atrodei adekvačiausiai. Net už tą, panašu vyresnio rango juodai apsirengusią ir raudonais busais (būtent – busais (taip man pažįstamos senos kolchozų moteriškės vadina auskarus), kitaip tų, maždaug penkių litų dydžio, į ausis įsmeigtų ryškiai raudonų plastamsės liejinių negaliu pavadinti) padavėją, kuri kažkodėl įsakmiai tau vadovauja girdint klientams*. Tik prašau, labai prašau, kai žmogus prašo dantų krapštuko (nežinau, kodėl jų nėra ant stalo – ko gero Haris Poteris taupo) – neatnešk jų (dviejų dviem žmonėms) savo rankoje.. Ir peilio, kurio į įrankių krepšelį neįdėjo išsižiojusi virtuvės darbuotoja, arba tu pats, gi velniai žino, kas už ką pas jus atsakingas, neatnešk savo šventoj rankoj. Nors ir kaip bedemonstruotum, kad laikai jį tik minimaliai liesdamas pirštais, suprantu, kad elementarūs fizikos dėsniai veikia, ir jis pats oru neskrenda. Bakterijos apie tai turi savo nuomonę. Net jei būčiau Absoliutaus Sterilumo Neigimo Bažnyčios pastorius – man tai nepatiktų. Tai gi, norim maisto. Norim žiūrėt kašę ir norim užkimšt proletariškus pilvus. Grimbergenas geras. Bet jis visur geras. Dabar renkamės maistą. Meniu gaunu aš ir kolega. Meniu varto jis ir aš, lyg vizualiai ir vienodi, bet kažkas ne taip. O štai kas ne taip – kainos. Jos skiriasi. Ir štai čia – Raudonų Busų benefisas – pribėgusi griebia kolegos meniu (lyg ir atsiprašydama – „čia dieninis meniu“), ir nubėga į užkulisius (virtuvę). Turiu pripažint, spektaklis pradeda patikt. Kolegos vištienos šašlykas staiga pabrangsta 8 (aštuoniais) litais. Solidarizuodamasis užsisakau kiaulienos šašlyką. Laukimas neprailgsta. Kodėl - suprantu vėliau. Taigi - Lietuvos kulinarijos šedevras ir Basanafkės bestseleris** šašlykas... Nepradėsiu pasakot apie marinato kokybę ir jame atsiskleidžiančias Maišiagalos česnako ir A1 magistralės kvapo natas. Nesuprantu. Nereikia. Tiesiog man atnešė.... – trintukų rinkinį. Bet palaukit – šių prekių neperku valgyklose.*** Žodžiu mėsa vakar, užvakar arba kitu - ne pateikimui artimu momentu iškepta ir įžūliai pašildyta prieš patiekiant. Ai, ką čia daugžodžiaut – visiškas sunkiai sukramtomas šūdas. O dabar ne apie maistą. Kai žilaplaukis koncertmeisteris per kašės rungtynių pertrauką palinkėjo geros kloties mūsų rinktinėj, norėjau jam plot. Kai pertraukos metu jis kompe (jei skaitai, Minedo treneri, šį tekstą ir nesupranti – elektroninėje skaičiavimo mašinoje skirtoje asmeninam naudojimui) jis paleido muzikikę (būtent muzikikę), kuriai skambant bandė deklamuot lietuvių liaudies poetų eiles – plot jau nelabai norėjosi. Bet kai prasidėjus kašės trečiam kėlinukui, jis tęsė raiškiojo skaitymo pasirodymą – nebeliko nieko kito, kaip išeit. Tai štai čia –apie galimybių žiūrėti ir girdėti skirtumą. Ir žinai, Hari****, aš dabar suprantu, kodėl pas tave daugiau nebeateis tie šalia mūsų stalo sėdėję ispanai. Ar bent jau ta kalba kalbėję žmonės. Net nesvarbu, kad tavo tulikas apšnerkštas. Ir jame smirda. Jei ant durų tesugebėjai negrabia pirmoko ranka užpaišyt „V.“ ir „M.“, tai nesistebėk, kad žmogeliai nežinojo, kur jiems eit. Jiems buvo nepatogu. Girdėjau trečiadieniais kažkuriam prekybos centre būna stiprios nuolaidos. Tai padavėjos busų dydžio plastmasinį berniuką ir mergaitę nupirktum už kelis litus. Jei tau jų trūksta – apgauk dar keletą lietuvių, paduodamas neskanų maistą. Arba paprašyk. Tuos litus tau sumesim. P. S. Berniokai ir panelės, kurie ten dirbat – nekramtykit nuolat. Jei jau valgot, tai valgykit savo patalpose, nebent Haris tokių nesuteikia. Negraibykit nuo baro kas papuola. P. S. S. Dar kart atsiprašau už 1 lito arbatpinigius. *Patikėk, Hari, tavo valgykėlės vidiniai personalo santykiai mums nerūpi. Net kokie mes bebūtume smalsūs. **Bliamba, pamiršau visur naudoti italic šriftą ir kabutes. *** Čia šiaip, norėjau trečią žvaigždutę uždėt. Bet išnaudosiu – nekiškit naglu veidu šūdino dalyko. **** Jei kas pamiršot, panašu, kad tai valgyklos valdytojas, kalkuliatorius ar kitoks atsakingas asmuo.
Posted on: Thu, 15 Aug 2013 02:16:46 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015