Realiojo pasaulio mistika – atsitiktinumas ar paslėptas tarpusavio ryšys? 1. Paslėpta tvarka – kur mus veda kreivė? Posted on 12. Rgp, 2013 by admin in Gyvenimas, Mokslas, Pasaulis, Realybės suvokimas, Žmogus 4f9bb4e918ad63f97ee1e65214f5a7a9_resized_width_cbfb55f43fd4d0e69741f914d75557e7_500_q95 „Visa mokslo istorija – tai laipsniškas suvokimas, kad įvykiai nėra atsitiktiniai, kad visi jie atspindi juose slypinčius dėsningumus.“ Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), „Trumpa laiko istorija“ Mes paklusniai įsikalėme sau į galvas, kad mūsų pasaulio įvykius lemia aklas atsitiktinumas ir todėl jie tarpusavyje nėra susiję. Ši iš pirmo žvilgsnio akivaizdi tiesa neatitinka mokslininkų nuomonės, kuri teigia, kad „atsitiktinumų buvimas yra neįrodytas teiginys – postulatas, kurį matematikai įvedė savo reikmėms“. Kur gi tiesa? Iš pradžių atsiminkime, kad ne viskas, kas akivaizdu, yra tiesa. Pavyzdžiui, mūsų jutimai visiškai klaidingai informuoja smegenis, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Taip manė pats šiuolaikinio mokslo pradininkas Renė Dekartas (René Descartes), šventai tikėjęs, kad mūsų jutimai absoliučiai tiksliai atspindi tikrovę. Tikram atsitiktinumui reikia, kad nebūtų jokios bendros rišančios jėgos. Temos tęsinyje paieškosime tokios tiesos. Paslėpta tvarka – kur mus veda kreivė? - Tu manęs klausyk, supratai? – pasakė jis grasinamai. – Pasaulyje nieko nėra vienodo. Viskas pasiskirsto pagal gausianą. A. ir B. Strugackiai. „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ Realiojo pasaulio mistika tiesiog supa mus iš visų pusių. Paprastai mes jos sėkmingai išvengiame. Vis dėlto ji visada čia – pakanka tik geriau apsidairyti aplinkui. Nuo ko pradėti? Gal iš pradžių meskime monetą: herbas ar skaičius? Monetos iškritimas, mūsų supratimu, – atsitiktinumas. O kodėl galutinis metimų serijos rezultatas žinomas iš anksto: jis būtinai atitiks varpo formos Gauso kreivę – lygiai taip pat, kaip iš kiaušinio prasikalusių viščiukų ar krokodiliukų dydžiai. Iš kur gi tiek monetos, tiek embrionai žino, kad būtinai turi atitikti pagarsėjusią kreivę? Argi tai ne mistika? Šiame determinizme buvo kažkas žeminančio, pasmerkiančio mane, savarankišką žmogų, turintį valios laisvę, visiškai nulemtiems, nuo manęs dabar nepriklausantiems dalykams ir veiksmams. A. ir B. Strugackiai (А. и Б. Стругацкие), „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ Vis gi tiek vienus, tiek kitus kažkas priverčia paklusti gausianui. Nejaugi yra kažkas, kas sieja tokius, atrodytų, visiškai nepriklausomus įvykius kaip monetų iškritimas? Nuo atsakymo daugeliui šiurpuliai per nugarą ima bėgioti. Todėl, kad čia susiduriame su tam tikra visuotine jėga. Tarytum nematoma ranka ji valdo viską, pati nė prie nieko nesiliesdama. Amerikiečių fizikas Heinz Pagels sakė: „ (…) Mes negalime nieko padaryti, kas nepriklausytų tikimybių pasiskirstymui – tarytum būtume nematomame kalėjime, nematomų rankų valdžioje.“ Norėdamas atvėsinti galimus maištininkus jis įspėja: „Net pats bandymas pabėgti taps naujo pasiskirstymo – naujo nematomo kalėjimo – dalimi.“ Norint galutinai neprarasti įprasto pagrindo po kojomis, mums būtinai teks pasinerti į tą sritį, kuri atrodo labiausiai nutolusi nuo mistikos, – į fiziką. Vis dėlto taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. XIX a. pabaigoje manyta, kad žmogus atskleidė gamtos paslaptis. Visatą matėme kaip nuolatinį žvaigždžių, sudarytų iš nedalomų dalelių – atomų, telkinį. Todėl atrodė, kad fizikai nebėra, ko daugiau atrasti, – viskas ir taip žinoma. XX a. viską tiesiog apvertė aukštyn kojom. Pasirodė, kad Visata sudaryta iš subatominių dalelių, kurių prieš 15 milijardų metų iš viso nebuvo. Mes patys, pasirodo, esame mažas taškelis kažkur pusiaukelėje tarp galaktikų makropasaulio ir elementariųjų dalelių mikropasaulio. Dalelių elektros krūviai turėjo pritraukti jas vieną prie kitos, o pasaulis turėjo subyrėti tarytum kortų namelis. Klasikinės fizikos žinių pasidarė aiškiai per mažai ir pasaulyje atsirado reliatyvumo teorija bei kvantinė fizika, atskleidusios nepaprastas mikropasaulio savybes. Jos atsirado labai laiku. Nors pagal reliatyvumo teoriją pakoreguotas atstumas iki Mėnulio skiriasi tik 10-ia metrų, tradiciniu būdu apskaičiuojant atstumus iki tolimų planetų ir žvaigždžių atsiranda neleistinų paklaidų. Niutonas, traukos jėgą susiejęs su mase, gravitacijoje įžvelgė „nematomus klijus“, jungiančius pasaulį į vieną visumą. Pasirodė, kad gravitacija daro įtaką viskam, kas sudaryta iš dalelių, drauge ir rimties masės neturinčioms šviesos dalelėms – fotonams. Būdama silpniausia iš jėgų ji iš tikrųjų yra visuotinė: matematiniai skaičiavimai parodė, kad ji veikia ir aukščiau esančiuose tikrovės lygmenyse, kituose, mums (kol kas) nepasiekiamuose matavimuose. Taigi pastūmę puoduką mes sutrikdome gravitacijos lauką, kuris, silpnėdamas atstumui didėjant, sklinda visoje Visatoje. Visuotinė gravitacija nepalieka galimybės rasti bent ką nors, kas būtų visiškai izoliuota. Be gravitacijos mūsų pasaulyje yra ir kitų „komunikacijos būdų“, viską rišančių į vieną visumą. Dr. Sergej Belickij Pradžia. Tęsinį skaitykite kitą pirmadienį – 2013.08.19
Posted on: Sat, 17 Aug 2013 15:50:39 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015