KOMPROMISAI. Mano dičkis nusprendė, kad cypimas aukštais tonais - tai tas pats, kas mažosios verksmas - ir kad tai yra "fun". Aš sūnui sakau: "Jokio cypimo!". O jis irgi sako verkiančiai mažei: "Jokio cypimo!". Atrodo, kad yra kažkoks baigtinis laiko kiekis, kiek cypimo, verkimo ir klykavimų suaugęs žmogus gali pakęsti per parą. Be to, yra ir minimalus laiko kiekis, kurį suaugęs privalo skirti savo poreikiams tenkinti, nerizikuodamas nušokti nuo proto. Taigi, man visai "dzin", jei vakare vyras nešioja mažąją skaudančiu pilvuku, ir tuo pačiu žiūri teliką - kad tik visi tylūs ir patenkinti (kai sūnus buvo naujagimis, būčiau barusis, kad reikia vaiką saugoti nuo elektromagnetinės spinduliuotės). Kai didysis sako: "Nevaaalgysiu koošėės, aš geriau būsiu alkanas!", arba "Nenooooriu sriubos! Aš noriu kiaušinieeeeeenės!", principas "Nenori - nevalgyk, kai išalksi - paprašysi" irgi dažnai "pasimiršta", ir sumaitinu tai, kas padaryta, užkalbinėdama vaikui dantis ir sekdama pasaką - kad po valandos nereikėtų vėl rūpintis dėl maisto... Vienu žodžiu - vienas didelis kompromisas. Užduotis mamytei ateinančiam mėnesiui: sugrąžinti į kasdienybę bent šiokią tokią discipliną (ne vaikams, o man jos labiausiai reikia:).
Posted on: Sat, 31 Aug 2013 16:21:39 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015